Kas gali sakyti homiliją Šv. Mišiose?

Homilija, kuri sakoma per šventųjų Mišių šventimą yra pačios liturgijos dalis, sakoma kunigo arba jo patikima koncelebruojančiam kunigui ar pagal aplinkybes ir diakonui, tačiau niekada pasauliečiui. Ypatingais atvejais ir esant teisėtai priežasčiai homiliją gali sakyti šventime dalyvaujantis, bet koncelebruoti negalintis vyskupas ar kunigas.
Primintina, jog bet kurie ankstesni nuostatai, leidę neįšventintiesiems pasauliečiams sakyti homiliją per Eucharistijos šventimą, panaikinti 767 kan. 1 § potvarkiu. Tokia praktika atmestina ir negali būti leidžiama kokio nors papročio pagrindu.
Kan. 767 § 1. Tarp pamokslo formų iškiliausia yra homilija, sudaranti dalį liturgijos ir rezervuota kunigui arba diakonui; joje liturginių metų eigoje pagal šventąjį tekstą išdėstomos tikėjimo paslaptys ir krikščioniškojogyvenimo normos.
Draudimas leisti pasauliečiams sakyti pamokslą per Mišių šventimą taip pat galioja seminarijų auklėtiniams, teologijos disciplinų studentams ir visiems, kuriems patikimos vadinamųjų „pastoracijos asistentų“ pareigos, taip pat bet kuriai pasauliečių kategorijai, grupei, bendrijai ar sąjungai.
Kaip jau minėta, homilija per Mišias dėl jos reikšmės bei savitumo yra rezervuota kunigui arba diakonui. Dėl kitų pamokslo formų, tai jeigu spaudžiant būtinybei reikalinga ar ypatingais atvejais naudinga, Kristų tikintiems pasauliečiams, laikantis teisės nuostatų, galima leisti ne Mišių metu sakyti pamokslą bažnyčioje ar oratorijoje. Tačiau tai darytina tiktai norint patenkinti to poreikį tam tikrose srityse, kur trūksta šventųjų tarnautojų, absoliučiai išimtinio atvejo nepaverčiant taisykle ir to nelaikant autentišku pasauliečių skatinimu. Be to, niekam nevalia užmiršti, jog teisę tai leisti, ir būtent visada adactum, turi ordinarai, ir to daryti negali niekas kitas, įskaitant kunigus ir diakonus.
Prireikus, kad bažnyčioje susirinkusiems Kristų tikintiesiems krikščioniškojo gyvenimo klausimais pamokymų suteiktų ir paliudytų pasaulietis, pageidautina, jog tai vyktų ne per Mišias. Bet, esant rimtoms priežastims, tokie pamokymai ar liudijimai leistini kunigui sukalbėjus maldą po Komunijos. Tačiau tokia praktika neturėtų virsti papročiu. Be to, tokie pamokymai ir liudijimai neturėtų turėti nieko, dėl ko jie galėtų būti painiojami su homilija, taip pat neleistina dėl jų išvis atsisakyti homilijos.
Išimtys yra padarytos tik neokatekumenams ir aptartos Statuto Del Cammino Neocatecumenale patvirtintame 2008-05-20. Statuto Del Cammino Neocatecumenale nurodo:
1. Dievo Žodžio šventime, prieš homiliją, dvasininkas pakviečia norintį iš esančiųjų trumpai nusakyti tai, ką paskelbtas Žodis pasakė jo gyvenimui. Homilijoje, kuri turi privilegijuotą vietą Neokatechumenato mokyme, dvasininkas pratęsia Žodžio skelbimą, jį interpretuodamas pagal Magisteriumą ir jį aktualizuodami neokatechumenų tikėjimo kelionės šiandienoje.
2. Kiekvienas Žodžio šventimas yra paeiliui kruopščiai bendruomenės grupės paruošiamas, kunigui padedant, kai įmanoma. Grupė parenka skaitinius ir giesmes, paruošia pamokymus ir parengia salę bei liturginius ženklus šventimui, uoliai prižiūrėdami jų vertingumą ir grožį.
3. Rašto pagilinimui „su bažnytiniu proto ir širdies nusiteikimu“, neokatechumenai tegu kreipa dėmesį, pirmiausia, į Tėvų raštų, Magisteriumo dokumentų, ypač Katalikų Bažnyčios Katekizmo, bei dvasinių autorių darbų skaitymą.

Parengė III – jo teologijos kurso klierikai Donatas Litvinas ir Antanas Budreckas