SURASTI
Koks navigatorius šiandien populiariausias? Tas, kuris nestringa, „nesikeikia“, veikia sklandžiai ir sugeba beregint rasti greičiausią, ekonomiškiausią bei konfortabiliausią maršrutą, naudojantis asfaltuotais keliais. Maršrutą iki numatyto tikslo. Gal iki namų, gal iki vaišingai nusiteikusio parapijiečio (-tės), gal iki lovos. Žodžiu, maršrutą iki taško „B“.
Taigi, kuris portatyvinis navigacijos prietaisas šiandien susilaukia daugiausiai vartotojų pagyrimų? „Garmini“? „Tom tom“? O gal „Lietuvos kelių atlasas“?
Bet kuriuo atveju, ne tai svarbu.
Svarbu tai, kokį navigatorių naudojame kelionėje, kuri vadinasi „gyvenimas“. O gal apskritai jo nenaudojame? Nenaudojame, nes mums trūksta resursų, kuriuos galbūt išleidžiame tabako, alkoholio, šokolado, kavos, dyzelino ir kitų priklausomybių gaminiams? O gal esame per kvaili suvokti, kad mums apskritai reikalingas navigatorius?
Pradėkim iš naujo. „Iš kur aš atėjau ir kur link aš einu?“ Angliškai tai vadinasi „destination“. Navigatorius turi žinoti, kur esame šiuo metu, ir kur trokštame atsidurti. Kiek kartų šį klausimą buvome iškėlę? Iškėlę ne žmonėms pradžiuginti savo iškalbingumu, bet ieškodami savo gyvenimo prasmės? Kiek? 5, 10, 200, begalybę?
Nė vieno?! Tada sudėtingiau. Jei tarsi apgirtę vaikštome ratais, niekur nenueisime.
Pradėkime nuo šiandien. Pradėkime gyventi. Ir įsijunkime navigatorių. Nes be jo kelionė neįvyks. Bus tik pasivažinėjimas užrištomis akimis. Kaip „aklos vištos“ ant motociklo… Kaip „kelių gaidelio“ su pilku „BMW“…
Atsiverskime brevijorių. Ne tam, kad atsiverstume. Tam, kad ieškotume atsakymų (destination). Sąmoningai.
Atsiverskime Šventąjį Raštą. Ne tam, kad surastume davatkas glostančią citatą. Tam, kad ieškotume atsakymų (destination). Sąmoningai.
Suklupkime maldai. Ne tam, kad mus kažkas pamatytų ir pagirtų. Tam, kad ieškotume atsakymų (destination). Sąmoningai.
Kasdien mąstykime. Apie Dievą. Apie (destination). Sąmoningai.
Per šv. Mišias su jauduliu galvokime ne apie artėjančias arba praėjusias atostogas, o apie laiką, kuris baigsis. Kiekvienam iš mūsų. Ir tai bus mūsų pasaulio pabaiga. Ar tai nebus „game over“ (destination)?
Galiausiai suraskime ryšį su Jėzumi, kaip navigatorius suranda ryšį su palydovu ir pateikia mums patį greičiausią, patogiausią ir žvyrkelių vengiantį maršrutą (destination). Suraskime sąmoningai.
Galų gale išsiblaivykime ir pradėkime gyventi. Sąmoningai.
Net didis tautos dainius Andrius Mamontovas žino, jog „šis gyvenimas nevertas, kad pamirštum, kur dangus“.
Kristus yra „Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas“.
Liaukimės Jam vadovauti – Jis žino, ką daro. Jis suras taką net griuvėsiuose. Beje, kas griauna? Tikrai neslepi kūjo užantyje?
Jei ne, tai – koks tavo maršrutas (destination)?
Klier. Antanas Šneideraitis
BENDRUOMENĖ – TAI KŪNAS
Tenka pastebėti, kad dabar labai madinga yra kalbėti apie taip vadinamą „šiandieninį pasaulį“ – koks jis blogas, sugedęs, nemąstantis. Bet turbūt visiškai neatkreipiame dėmesio, kad ir patys esame to „šiandieninio pasaulio“ dalis.
Kalbėdami apie bendruomenę dažniausiai reiškia, kad mėginame suprasti ir įsisąmoninti šio „termino“ reikšmę. Tačiau kažin ar šis „termino“ įsisąmoninimas padės sukurti bendruomenę, suburti ją. Kodėl? Todėl, kad toks yra „šiandieninis pasaulis“! Visgi mes esame pašaukti kurti visai kitokią bendruomenę, negu ją įsivaizduoja „šiandieninis pasaulis“.
Evangelijoje pagal Joną (15, 1-4) Jėzus sako: „Aš esu tikrasis vynmedis… Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai nepasilikdami manyje“. Tai labai artima mums šiandien. Be sąmoningumo Kristuje negalime duoti meilės, supratimo ir išsilaisvinimo iš „šiandieninio pasaulio“ vaisių. Kad būtume supratingesni ir širdingesni, privalome savyje pažinti, atrasti gyvąjį Jėzų. Jis sakė: „jei du ar trys susirinks mano vardu, ir aš būsiu jų tarpe“. Reikia nors keleto Kristaus ieškančių žmonių, kad jie galėtų pasivadinti bendruomene.
Gyvendami bendruomenėje, mes patiriame vienas kitą kaip brolius ar seseris. Manau, kad kuriant bendruomenę, reikia atlikti šešias bendrystės praktikas: dalytis erdve (ne tik gyvenamąja, bet ir dvasine), svarbiausiais kasdienio gyvenimo dalykais, laikytis vienodų priesakų, kalbėti tik apie tai, kas padeda stiprinti darną bendrijoje, dalytis savo įžvalgomis, suvokimais bei gabumais, gerbti kitų bendrijos narių nuomonę. Tokiais principais grindžiama bendruomenė visada gyvena laimingai, taikiai bei padeda augti kiekvienam bendrijos nariui. O kiekvieno augimas yra vienas iš pagrindinių bendrijos tikslų! Bendrijoje mes ugdome ne tik savo dvasią, intelektą, bet, žvelgdami į kitus, ugdome ir savo gabumus, kuriuos papildome tuo, ką turime asmeniško – tuo, kas priklauso tik mums.
Bendruomenėje tu tai gali! Bendruomenėje tu suklysti, esi kritikuojamas, bet visgi tu augi. Tik nepamiršk, kad tu – esi TU. Gali ne tik tai pasiekti, bet ir dar daugiau! Tas „daugiau“ vėlgi papildo bendruomenę bei padeda augti kitiems.
Susibūrę į bendruomenę, mes galime atskleisti savo individualią esatį – mūsų sąjunga tada tampa vienu meilės ir supratimo kūnu – visapusiškai funkcionuojančiu organizmu, kur ląstelės viena kitai yra gyvybiškai svarbios . Mes BENDRUOMENĖJE visi ESAME VIENA. Tokios Išganymo idėjos atgarsių girdime ir Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, kur bendrumo vaidmuo dar svarbesnis – čia Išganymas įmanomas tik bendrystėje. Klier. Artūras Goštautas
Dykuma
Kas yra dykuma? Kunigų knygoje sakoma, kad dykuma – prakeikta vieta. Dykumoje nėra vandens, o žydų supratimu tai didžiausias prakeikimas. Dykumoje nėra vandens, o be vandens nėra gyvybės. Taigi dykuma reiškia mirtį. Dykumoje nieko nesutiksi ir nieko nerasi. Stosi tik prieš save patį tokį, koks iš tiesų esi, savo tikrovę ir prieš pagundas. Grumsies su jomis. Dykumoje grūmėsi Jokūbas, dykumoje grumsiesi ir tu su nepaklusniomis vidinėmis ir išorinėmis savo prigimties jėgomis. Tai tikrieji demonai, kurie veisiasi dykumoje. Taigi dykuma nėra vien tuščia plynė, tai – kovos vieta.
Dykumų Tėvai į dykumą keliavo ne pasigrožėti vaizdais. Toje erdvėje galima patirti dieviškąjį regėjimą. Dykumoje nėra stabų, visokių žemiškų suvaržymų, kurie aptraukia mūsų akis. Taip dykuma padeda praregėti ir stoti prieš Dievo akivaizdą. Čia susiduri su visai kitokia tikrove, su būvimu neaprėpiamo Dievo, nuo kurio čia nepasislėpsi; čia nėra kur meluoti ir apgaudinėti. Kaip Mozė, tu dykumoje stoji prieš Dievą akis į akį.
Dykuma – dvasinio perversmo, ne atsitraukimo vieta. Čia nėra tik išoriškai tylima, čia keičiasi vidinės nuostatos. Gyventi dykumoje nereiškia gyventi be žmonių, tai reiškia gyventi Dievui. Dykumoje kovojama, atgailaujama, gilinamasi į save, ne poilsiaujama ar slepiamasi.
Kodėl aš taip kalbu, tarsi pats bučiau buvęs dykumoje? Aš nesu buvęs dykumoje kaip vietoje, nes dykuma nebūtinai turi būti vieta. Dykuma – tai dvasinė erdvė. Dykuma kaip vieta neugdo mūsų dvasios, ji gali išugdyti mūsų išorę, išlikimo instinktus. Tikroji dvasinė kova vyksta mūsų širdies dykumoje. Ir ji gali būti tiek Sacharoje, tiek mano kambaryje seminarijoje, tiek tavo bute.
Manau, kad nereikia vengti dykumos, nes tai yra būtinas dvasinės kelionės etapas. Dažnai yra bandoma ją pridengti, nuslėpti, užgožti triukšmu, filmais, žaidimais. Įdomiausia yra tai, kad nors ir slepiamės, dykuma paprastai susiranda mus pati. Visi vienaip ar kitai pereina dykumą. Gal patiria kaip kančią, tuštumą ar išsekimą, palūžimą ar kaip kitą gyvenime ištinkantį sunkumą. Dangstydami dykumą, mes tik atidėliojame visiško vienišumo ir vidinės baimės patirtis. Jei per šias patirtis einame nenoromis, jos gali sukrėsti ir sugniuždyti. Bet jei žengiame savo noru, jos gali padėti išsilaisvinti ir pasiekti vidinę ramybę. Mes galime nukeliauti į dykumą ir ten amžinai pasilikti nerasdami kelio toliau, arba galime ją pereiti ir pasiekti savo dvasinio išsitaisymo tikslą, jei tik šis tikslas yra Dievas. Klier. Artūras Goštautas
Didysis Iššūkis
Sekti Viešpatį ir yra Didysis Iššūkis. Gerai apmąsčius šią temą iškyla trys etapai, kuriuos perėjus galima atrasti tą sekimo kelią. Tai – sugebėjimas išgirsti Dievo žodį, jį priimti ir sekti paskui Jį. Aišku iškyla viena problema – kaip visą tai susieti į vieną visumą. Taigi, reiktų apsvarstyti tuos etapus ir pabandyti juos susieti.
Pirmiausia – sugebėjimas išgirsti Dievo balsą. 1 Sam. knygoje rašoma, kaip Dievas kvietė Samuelį. Tai labai aiškus pavyzdys, kad žmogus turi būti bet kada pasiruošęs priimti Dievo žodį ir į jį atsiliepti. Ką daryti Samueliui patarė mokytojas Elis, o mums niekas nepatars, mes patys turime būti pasiruošę. Šiandienos triukšmas, rūpesčiai, gausybė malonumų „ užkemša“ sielos ausis, žmogus privalo nusikratyti pagundų jungo, „užsidaryti į savo kambarėlį“(Mt 6,6) , klausytis širdyje ( Dievas nešaukia, Jis kalba „tyloje“). Tik tada gali pavykti išgirsti Dievo balsą. Dievo, kuris laukia, kad atsilieptum, atvertum jam širdies duris.
Antra – priimti Dievo žodį. Šventoji Bernadeta savo „Testamente“ rašo: „ už skurdą,… už tai, kad mums viskas nesisekė,… už nuovargį,… už tai, kad neišmokau rašybos taisyklių,… už tai ,kad mama numirė,… už grasinimus,… už patyčias, ir t.t.., dėkoju Tau, Jėzau“. Gal kas paklausite, kodėl rašau apie dėkojimą, kalbėdamas apie Dievo Žodžio priėmimą. Tai labai paprasta paaiškinti: nė vienas įvykis mūsų gyvenime (ar tai skaudus, ar tai „smagus“) neįvyksta šiaip sau. Dievas mums kalba visomis įmanomomis priemonėmis: ar tai per kitus žmones, ar tai per įvykius, ar tai per asmeninius išgyvenimus. Viską kas vyksta (aišku ne tai, kas įvyksta dėl žmonių kaltės), viską kas egzistuoja( aišku ne žmogaus sukurta) mes turime priimti kaip Dievo kalbą, kaip kiekvienam iš mūsų siunčiamus žodžius, suprasti, kad tai Dievo, o ne atsitiktinumo, veikimas yra svarbiausias uždavinys kiekvieno žmogaus gyvenime.
Trečiasis etapas – pasitikint ir priimant sekti Žodį, sekti Kristų. 2 Kor 6,1-10 apaštalas Paulius kalba, kaip jis, su savo bendraminčiais, visas negandas ( prisiminkime Šv. Bernadetos „Testamentą“) priima kaip Dievo tarnas. Būtent tarnavimas Dievui ir yra Jo sekimas. Kaip tai pasireiškia: kiekvienas Dievo ištartas žodis ( prisiminkime antrojo etapo apmąstymą) kažką reiškia. Dievas visuomet mus nori priartinti prie savęs, „kalbėdamas“ Jis nori mus priartinti prie savęs. Taigi, jei mes suvokiame, ką mums Dievas nori pasakyti, mes kiekvienas sekame Žodį Jo mums numatytu keliu( „kiek žmonių, tiek kelių pas Dievą“: sako popiežius Benediktas XVI). Ėjimas Dievo nurodytu keliu yra Jo sekimas, kas eina tuo keliu atranda Viešpatį.
Daugelis žmonių bando pasiekti trečiąjį etapą apeidami pirmuosius, todėl labai dažnai suklysta, nes pasirenka „poteriavimo kelią“. Tai yra bandymas sekti Viešpatį nesiklausant jo žodžio, bet pasitelkus formules, stumiantis į priekį (nesakau, kad melstis iš maldaknygės yra blogai, tačiau nereikia tuo aklai pasikliauti). Tik supratus ir tinkamai vidujai išanalizavus Dievo rodomus ženklus, atrandamas tikrasis sekimo kelias, tuomet „poteriavimas“ savaime dingsta, maldoje mes kalbame su Dievu, o ne „atbeldžiame“ formules ar ko nors reikalaujame, tuomet mes kalbame Dievui ir Jis kalba mums. Klier. Artūras Goštautas
Jericho neregys
Iš miesto išeini Tu vėl į kelią
Apsuptas daugybės žmonių ir dykumos.
Nepavargsti Tu žemėj daręs gera
O taip dažnai mes šito neverti…
Kelionė į Jeruzalę jau paskutinė,
Todėl ir žodžiai, ir veiksmai daug svarbesni.
Tu mokai mus ir vėl kartoji:
Svarbiausia būt tikriems, svarbiausia – būti savimi.
Už miesto vartų margaspalvė chebra:
Raupsuotieji, atstumti ir vieniši
Ir aš prie kelio susirietęs sėdžiu
Aš – Bartimiejus, akla mano širdis.
Mieste aš gyvenau, tik kol regėjau
Tuštybė, netikrumas apakino mane.
Dabar aš niekam jau nereikalingas,
Dabar padėti gali tik Žmogus.
Girdėjau, kad pro mane Tu eisi,
Girdėjau, kad Tu – vienintelė Gyvenimo Šviesa.
Nusprendžiau šauktis Tavo vardą brangų,
Nusprendžiau pasikeisti ir nebetūnoti tamsoje.
Puikybė, kitos nedorybės užčiaupti mane bando,
Nenori nuodėmė prarasti tokio vergo.
O aš tik dar garsiau šaukiu…
Juk aš sukurtas pagal Jo paveikslą
Ir panašus į Jį panorau tapt.
Aš noriu būti laisvas ir taip pat keliauti…
Tu, Viešpatie, nepraeini pro šalį,
Kaip daugelis praėjo – manęs nepastebėjo.
Aš Tau svarbus kaip tas sūnus (palaidūnas)
Nors taip dažnai Tave išduodu ir palieku.
Tu, Viešpatie, visad su manimi,
Ypač kada sunku…
Mano šauksme kančia ir džiaugsmas jungias:
Kančia dėl nuodėmės, o džiaugsmas dėl vilties,
Kad aš, pakilęs ir praregėjęs šiandien,
Galėsiu vėl gyvent su Tavimi.
Dažnai aš mėgstu skųstis ir dejuoti:
Kiek daug ko trūksta, kiek daug ko neturiu,
O juk tereikia žodį Jėzui pasakyti –
Kad praregėčiau – Ir vėlei Tave sekčiau gyvenimo keliu.
Jei mano, kas istoriją išgirdęs
Norėtų Jėzui tarti taip kaip aš –
Būkite atsargūs!
Gyvenimas nušvis spalvom kitom,
Vasaros lietus ir vaiko juokas
Taps labiau prasmingi,
Nei kasdieniai rūpesčiai ar frazė:
„laiko neturiu“.
Stovėdamas ant žemės
Žvilgsnį kreipsi vis dažniau į dangų.
Galiausiai, nebegalėsi likti ten, kur iki šiol buvai
Turėsi paskui Jį keliaut nauju gyvenimo keliu.
Chebra – draugystė, draugija. Čia iš jidiš kalbos.
I teologijos k. klier. Donatas Litvinas
Mokėti dalintis… ir neprarasti vilties
Įžanga
Neretai tenka sustoti ir apmąstyti klausimus, nuo kurių norėtųsi tiesiog pabėgti. Visgi pabėgti neįmanoma. Tokiais momentais dažnai pasimetama. Siekiama kažkokio atramos taško. Dvasinio (arba materialaus) atramos taško, kuris grąžintų stabilumą. Jei nerandama, pasiduodama liūdesiui. Tokiu metu apima visiška beprasmybė. O tai gali būti labai pavojinga būsena. Žmogus, nerasdamas atramos taško, dvasinės paspirties, praranda stabilumą. Prasideda įvairūs nuotaikų svyravimai, apsnūdimas, tingumas. Netgi paviršutiniškumas, nes norima pabėgti nuo įsigilinimo. Šios būsenos neretai apima ir mane, dažnai joms ir pasiduodu.
Visgi staiga sustojęs pamatau, kad nebūtina nuo vidinių problemų bėgti. Tereikia skirti nors keletą minučių pamąstyti, pabūti tyloje, pabūti pačiam su savimi. Ir staiga suprasti, kad nesi pats su savimi. Kad yra dar kažkas, kuris man suteikė galimybę sustoti. Tas KAŽKAS visuomet ir yra tiesiausias atsakymas. Tas kažkas yra Dievas.
Vis iš naujo atradęs šią nepaprastą tiesą, visuomet atgaunu ramybę ir džiaugsmą (o tereikėjo juk tiek nedaug – tiesiog sustoti). Šios akimirkos yra nepaprastas stimulas gyventi, dalintis. Dalintis viskuo ką turi, o ypač tuo, ką patyrei.
Šį pamąstymą rašau ne tam, kad pateikčiau kažkokią naują tiesą, bet tam, kad pasidalinčiau. Juk inde užsistovėjęs vanduo surūgsta.
Dalintis
Ką man reiškia dalintis tuo, ką patyriau? Dalintis reiškia prabilti į kitą. Prabilti – tai leisti minčiai tapti žodžiu – išraiška. Kai žmogus prabyla, jo mintis tampa materiali. Ir tokioje būsenoje ji gali pasiekti kitą žmogų. Prabilti – tai ne tik kalbėti – išreikšti mintį garsu, bet ir rašyti – mintį paversti simboliu, raide, ženklu (taip dabar aš ir bendrauju su jumis).
Prabilti – tai ne šnekėti, nes šiandien labai daug šnekama apie bet ką ir bet kaip neprisiimant atsakomybės už tai, kas pasakoma. Prabilti – tai išreikšti, nuomonę, tiesą ir už tai prisiimti atsakomybę. Žodis, išreikštas garsu, ir žodis, išreikštas raide, neša vienodą atsakomybę. Nes ir viena, ir kita atsako už padarinius ar jie būtų blogi, ar jie būtų geri. Tiek viena, tiek kita gali statyti, bet gali ir griauti.
Dalintis, prabilti reiškia ir keliauti. Nes tokiu būdu susitinka dvi nuomonės, pozicijos tarp kalbančiojo ir klausančiojo. Taip įvyksta dialogas, diskusija. Minčių diskusija, kuri gali išrutulioti vieną bendrą mintį. Taip vyksta tobulėjimas, kelionė. Kelionė, kurios galutinis tikslas turi būti tiesa.
… ir neprarasti vilties
Visgi grįžkime prie temos, kuria noriu su jumis pasidalinti. Tai yra viltis. Kodėl viltis? Manau, kad savaime aišku. Šie laikai yra metas, kuomet yra paneigiama daug tiesų, kuriomis daugybę amžių buvo neabejojama. Toks skepticizmas verčia abejoti beveik viskuo, kas yra aplink mus. Mes prarandame atramos tašką. Prarandame tvirtą pamatą, ant kurio turėtume statyti savo šiandieną.
Ko gero kiekvienas esame patyrę būseną, kuomet užplūsta abejonė, netikrumas, kuomet atrodo, kad nebėra išeities, nebėra kelio toliau. Ši būsena yra neviltis. Ją galima apibūdinti tokiu pavyzdžiu: žmogus eina naktį keliu, aplink jį aklina tamsa, tačiau priekyje jis mato mažą žiburėlį, kuris padeda jam orientuotis. Žiburėliui užgesus, žmogus pasimeta ir pradeda klaidžioti tamsoje, nežinodamas, kur eiti toliau. Žiburėlis yra viltis, tamsa – neviltis. Viltis mus lydi visą gyvenimą, lygiai taip ir neviltis. Mes visuomet kuo nors viliamės, bet būna akimirkų, kai prarandame viltį. Viltis mus veda į priekį, o neviltis – stabdo.
Iš kur kyla viltis? Visi žinome pasakymą, kad „viltis miršta paskutinė‘. Tačiau ar ji pirmoji gimsta? Ne. Jau daug kartų įsitikinau, kad viltis gimsta iš tikėjimo. Būtent tikėjimas yra tas dėmuo, iš kurio gimsta viltis. Pavyzdžiui aš tikiu, kad yra tiesa, todėl viliuosi, kad kada nors ją atrasiu. Aš tikiu, kad yra amžinasis gyvenimas, todėl viliuosi, kad kada nors man bus lemta jį pasiekti. Aš tikiu Dievą, todėl viliuosi, kad kada nors Jį galėsiu pilnai pažinti.
Kurgi mus veda viltis? Viltis mus veda į tikslą. Ar būtų mūsų susikurtas, ar duotas iš „aukščiau“, visgi jis yra tikslas. Visgi žinome, kad žemiški tikslai būna labai nepastovūs. Kartais mes juo pasiekiame, kartais ne. Kartais vienus tikslus pakeičiame kitais. Tik vienas tikslas gali mums palaikyti nuolatinę viltį, kurią mes turime nuolat skatinti. Tai – vykdyti Dievo valią ir patekti į Dangaus Karalystę. Nes šitai išsipildo ir didžiausias Dievo troškimas – kad mes visi galiausiai taptume laimingi.
Keliaukime su viltimi ir dalinkimės, kad skatintume ją kitiems. Viltis yra mūsų kelionės palydovas, gairė, mūsų dvasinė „navigacija“, kuria pasikliaudami einame link tikslo.
Vingiuoja kelias vis toliau
Nuo durų, kur jis prasidėjęs.
Rods, jau ilgai juo keliavau,
Bet, kol galiu, neliausiu ėjęs.
Žengiu su kasdienos našta,
Kol susilies į kelią didį
Šimtai kelių. O kas tada?
To nieks negali pasakyti. (J.R.R. Tolkien)
I teol. k. klier. Artūras Goštautas
Brangink ir didink tikėjimą
Mūsų tikėjimas yra Dievo malonė, kurį Dievas mums teikia kartu su šv. Krikštu. Mes turime dėl to dėkoti Dievui už tikėjimą. Tikėjimas yra dorybė, nes reikalingas mūsų bendradarbiavimas… Tiktai „kas nori, gali tikėti“ – sako šv. Augustinas. Mes privalome tikėjimą branginti ir savyje saugoti. Žmogus, kuris neturi tikėjimo, tikrai yra vertas pasigailėjimo. Kas turi tikėjimo malonę, ir savo sielos jėgomis jos nepalaiko, nebendradarbiauja su ja, tas dar labiau vertas pasigailėjimo, jis vargingiausias kūrinys. Jis gyvendamas neturės vidinės ramybės, o po mirties bus amžinai pasmerktas.
Ne mūsų dalykas spręsti apie žmogų, kiek jis kaltas, taip pat nežinome, ar dabartinė jo sielos būklė bus lemiamoji, o gal jis dar atvers savo širdį Dievo malonei. Bet bendrai, kas dėl puikybės, dėl prisirišimo prie nuodėmės, ar dėl kitos priežasties sąmoningai atmeta Dievo apreiškimą, atmeta duotas progas tikėjimą pažinti, tas nusideda netikėjimu, o netikėjimas yra labai sunki nuodėmė. Dar blogesnis dalykas yra atkritimas nuo tikėjimo. Kas atsiskiria nuo Katalikų Bažnyčios, tas atsiskiria nuo Kristaus, ir pražus, kaip vynmedžio šakelė atplėšta nuo vynmedžio.
Kas paneigia kokią tikėjimo tiesą, nors žino, kad tai prieštarauja Bažnyčios mokslui – sunkiai nusideda klaidingu tikėjimu. Jis savo nuomonę laiko aukščiau už Dievo apreiškimą, kurį Bažnyčia skelbia. Kaip dažnai galima išgirsti: „nesvarbu koks tikėjimas, kad tik padoriai gyventų“. Truputį pagalvojus, kad toks abejojimas tikėjimui yra nuodėmė prieš Viešpatį, kuris pasakė: „Neturėk kitų Dievų tik mane vieną“. Mes negalime išskirti iš mūsų tarpo nė vieno žmogaus, taip pat ir to, kuris klaidingai tiki, bet jų klaidingam tikėjimui negalime būti abejingi, nes klaidos turime vengti ir ją taisyti.
Už tuos, kurie neturi to brangaus turto – tikėjimo, melskimės iš širdies, melskimės už tuos, kurie be savo kaltės neturi tikėjimo, o ypač už tuos, kurie per savo kaltę jį prarado.
Kas nori savo tikėjimą išlaikyti gryną, tas bus atsargus bendraudamas su netikinčiais, arba klaidingo tikėjimo žmonėmis, kurie įžeidžia jo tikėjimą arba jį paniekina. Kartais tenka girdėti: „jei mūsų tikėjimas yra tikras, nereiktų bijoti kitatikių, arba netikinčiųjų, mes drąsiai galime su jais bendrauti“.
Tiesa, bet mes turime susirūpinti savo, kaip žmogaus silpnumu, kuris linkęs prie visko, kas klaidinga. Kas žmogui pradžioje atrodo juokinga ir neišmintinga, jei jis ilgesnį laiką pasilieka po tokia įtaka, tai prie to pripranta ir pagaliau tam pritaria.
Kas rimtai brangins tikėjimą ir norės jį skaistų ir nepaliestą išlaikyti, tas visada klausys Motinos Bažnyčios ir niekada jai neprieštaraus. „Kokia nauda ir visą pasaulį laimėti, bet savo sielą per tai sužaloti“ – tokiu mąstymu ir elgesiu turime eiti per šį savo gyvenimą.
Kas rimtai žiūri į tikėjimą ir į savo laimę, tas stengsis ne vien išsaugoti savo tikėjimą, bet jį ir padidinti, vis labiau stengiantis pažinti, domėtis. Jis klausys pamokslų, skaitys religinę spaudą. Jis prašys Dievą padidinti jo tikėjimą. Jis savo tikėjimą išpažins visų pirma savo žodžiais ir darbais. Kiekviena jėga didėja ją vartojant, taip pat ir tikėjimo jėga.
Ištikimas gyvenimas pagal tikėjimą, yra gražiausias tikėjimo tikrumo įrodymas. Amen.
Parengė kun. Egidijus KUMŽA
Nekalbėk „Tėve mūsų“…
Veiklūs, nuolatos užimti žmonės, kurie net kelionėje kalbasi mobiliuoju telefonu, kad prailgintų savo darbo laiką, šiame triukšmingame ir karštligiškame pasaulyje vis dėlto jaučia didelį poreikį rasti „erdvę“, į kurią galėtų pasitraukti pamąstyti, atgauti ramybę, kurios nesuteikia diskotekos ar parduotuvės. Interaktyvi malda yra prašymas dalytis atsakomybe su Dievu, tvirtas apsisprendimas dirbti kartu su juo. Dar vienas dalykas būdingas interaktyviai maldai. Nepakanka Dievą vien prašyti. Turime isiklausyti, ko Dievas prašo mūsų, ko j is mus meldžia… Dar vienas patikimas būdas pasitikrinti, ar mes iš tiesų klausome Dievo, – įprastas maldas perkeisti tokiomis, kuriomis Dievas kreiptųsi į mus. Taip, „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ tampa dangiškojo Tėvo malda „Mano sūnau, kuris esi žemėje“: Mielas sūnau, mėlynoje planetoje pašventink manąjį Tėvo vardą, gyvendamas kaip mano sūnus ir kaip brolis kartu su kitais, nes visi be išimties yra mano mylimi vaikai.
Dirbk, kad įkurtum mano šventumo ir malonės, meilės ir taikos karalystę žmonių geografijoje ir istorijoje. Nors mano karalystė ne iš šio pasaulio, ji turi būti šiame pasaulyje.
Vykdyk mano valią žemėje, kaip šventieji ir žvaigždės vykdo ją danguje. Ši valia paskelbta mano Įstatymo įsakuose. Ji telpa į vieną – mylėk mane kaip savo Kūrėją, saugotoją, geradarį ir Tėvą, o kitus žmones – kaip sau lygius brolius ir seseris.
Kiekvieną dieną pasidalyk duona, kurios tokią gausybę mačiau tavo laukuose, kad niekas neliktų į savo alkaną burną neįdėjęs bent plutelės. Klausyk mano Sūnaus, kuris kartoja: „Patys duokite jiems valgyti“.
Atleisk įžeidimus, nes visi esame pažeidžiami ir visiems reikalingas atleidimas. Atleisk, kad aš galėčiau atleisti tau, nes mano atleidimas negali pasiekti širdies, kuri kupina neapykantos ir egoizmo.
Neleisk sau slysti žemyn gundymų šlaitu, pasitenkindamas menkomis pastangomis ar ramindamasis, kad „visi taip daro“. Jei tu pasiduosi gundymams, jeigu blogai naudojiesi savo laisve, kaip aš galiu tave iš to išvaduoti?
Amen, mano vaike. Tebūnie taip. Vykdyk visa tai ir galbūt mano atlygis bus tavo nuopelnas, o mano dovana – atpildas tau.
Kartais prašymo maldos, ypač bendruomeninės, išsakomos, kad nuramintų mus pačius, nes tik nedaugelis prašo Dievą ir drauge klausia savęs, kuo galėtų prisidėti, kad sumažėtų kitų žmonių kančios. Todėl prieš pradėdami interaktyviąją, pvz., „Tėve mūsų“, maldą, turėtume paklausyti tokio patarimo:
Nesakyk Tėve, jei kiekvieną dieną nesielgi kaip sūnus…
Nesakyk mūsų, jei gyveni paniręs vien į savo egoizmą…
Nesakyk kuris esi danguje, jeigu galvoji tik apie žemiškus dalykus…
Nesakyk teesie šventas tavo vardas, jeigu jo negerbi…
Nesakyk teateinie tavo karalystė, jeigu painioji ją su materialine nauda…
Nesakyk teesie tavo valia, jeigu jos nepriimi, kai ji būna skaudi…
Nesakyk kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien, jei tau nerūpi alkani žmonės…
Nesakyk atleisk mūsų kaltes, jeigu jauti pagiežą savo broliui…
Nesakyk neleisk mūsų gundyti, jeigu ketini nusidėti…
Nesakyk gelbėk mus nuo pikto, jeigu nesi nusistatęs prieš blogį…
Nesakyk Amen, jeigu šios maldos žodžių rimtai nepriimi…
Parengė kun. Egidijus KUMŽA
Didžioji paslaptis
Nuo senų laikų žmonijos ilgesys buvo žvelgti į Dievą, būti Jo, galimai glaudžiau su Juo susijungti. Todėl religijos tikslas yra Dievą pažinti, nuoširdžiai su Juo santykiauti, visuose mūsų gyvenimo įvykiuose Jį matyti, dėl Jo gyventi ir Jo pagalbos maldauti.
Dievo pripažinimas yra svarbiausioji žmogaus pareiga. Ji pagrindžia mūsų aukščiausią laimę. Ji padeda mums iškilti virš mūsų pačių. Šitas veržimasis savo ranką tamsoje ištiesti, kad nusitvertume Dievo rankos, yra visai žmonijai bendras, paties Dievo mums įdiegtas. Dievas nuolat mus šaukia ir vilioja, tuo įrodydamas savo begalinį atsidavimą ir meilę mums.
Vieną dieną mes pabundame kaip iš sapno ir staiga iš mūsų būtybės gelmių išsiveržia šauksmas, šauksmas, kurio, kartais mes pilnai nesuprantame: „Tai, ką aš turiu, manęs nepatenkina, man reikia daugiau. Parodyk man Dievą, parodyk man mano Viešpatį ir Dievą!“
Maloningai atsakydamas į šitą šauksmą, Dievas atėjo į žemę žmogaus pavidale, kalbėjo žmogaus balsu ir turėjo žmogišką išvaizdą, ir tikrai buvo žmogus. Jis keliavo skersai išilgai Palestinos ir kur Jis ateidavo, būdavo mylimas, išskyrus tuos, kurie politiniais ir kitais sumetimais buvo Jo priešai. Jis buvo toks nuolankus, toks paprastas, toks kiekvienam prieinamas, kad net „ fariziejai kalbėjo vieni kitiems: “Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!” (Jn 12,19).
Tačiau žmonės, kurie Jį matė ir girdėjo, negalėjo ir nenorėjo tikėti, kad dangaus Viešpats atėjo į šį pasaulį ir čia gyvena. Jie prikalė Jį prie kryžiaus, ir Jis mirė iš meilės jiems. Jie netikėjo Jo meile.
Šitas Dievas yra šiame pasaulyje. Diena iš dienos. Anuo metu Jis gyveno žmogaus pavidale, šiandien eucharistinės Duonos pavidale.
Mūsų Viešpats yra kiekvienos katalikų bažnyčios tabernakulyje. Mes negalime matyti Jo veido bruožų, Jo išvaizdos, bet po duonos priedanga Jo šventas kūnas yra taip tikrai, kaip Nazarete, Jis pasilieka pas mus tikrai ir faktiškai su visa savo žmogyste, su savo amžina dievyste. Čia Jis negydo stebuklingai žmogaus kūnų, bet dabar Jis gydo sielas. Jis visada buvo Dievas ir visada yra Dievas. Kai tu su tikėjimu ir meile pas Jį eini, Jis, ateidamas į tavo sielą, yra pasiruošęs tave kaip savąjį priimti. Kūnas, prie kurio minios ant Jordano krantų veržėsi, dabar yra tavo maistas, maitinąs tave amžinajam gyvenimui.
Eik pas Jį savo sielos sutemose, savo sielvarte, su savo silpnybėmis, savo nerangumais ir su viskuo, kas apsunkina tau gyvenimą — Jis tave išvaduos.
Jis yra Dievas. Jis viską gali. Jam pavesk savo sunkenybes ir visus savo rūpesčius. Negalvok, kad Jis ne viską supranta. Tik Jis vienas tave kiaurai pažįsta, nes Jis sutvėrė tave, sutvėrė tavo kūną ir sielą. Arba Jis tavo rūpesčius panaikins, arba Jis tau duos dvasios ir kūno jėgų juos pakelti. Niekada Jis tavęs neapvils. Jis turi visą išmintį ir visą jėgą ir Jis myli tave labiau, negu tu gali įsivaizduoti.
Tau atrodo, kad gyvenimas monotoniškas, beprasmis, be jokio žavesio. Eik pas Jį ir Jis tavo gyvenimą padarys pilną prasmės, pasitenkinimo ir pastovaus džiaugsmo
Tu dabar paklausi: “Kaip aš galiu rasti Jame draugą? Taip labai reikia man draugo tokio, kuris būtų tvirtas, kuris man gera darytų, kuris mane remtų slaptose kovose, kuris būtų su manimi tikrai kantrus, kuris man neįkyrėtų, kai būnu pavargęs“.
Eik pas Jį! Eik pas Jį ne vien mintimis, kad Jis turi žmogišką širdį, bet taip pat, kad Jis yra tikras Dievas iš tikro Dievo.
Eik pas Jį įsisąmoninęs, kad Jis tave myli, ir jei tu tą truputį geriau suprasi, tau viskas pasidarys aišku ir lengva.
Jis tave per daug myli, kad kada nors pyktų ant tavęs. Jis tik pageidauja, kad tu Jam leistumei tave pagydyti.
Kodėl tu nenori Jo žodžiais tikėti? Kodėl Jis turėtų sakyti, kad tave myli, jei to nebūtų? Trumpiausias kelias į Dievo Dvasią ir Širdį – suprasti Jo žodžius. Šventasis yra toks žmogus, kuris Dievo pažadais žodiškai tiki, visada ir visiškai Juo pasitiki.
Kodėl Jo begalinę galybę patraukė mūsų silpnybės? Kodėl Jo gailestingumas buvo didesnis už mūsų kaltę? Kodėl Jo tyrumas išpirko mūsų nuodėmes? Kaip tai įvyko, kad Kūrėjas ir kūrinys, Tobulybė ir menkumas, Šviesa ir tamsa taip susijungė?
Ne prievarta, nes niekas negali Visagalio priversti.
Nesuprasi paslapties, kodėl Jis mus sukūrė, pas mus pasilieka ir gyvena, svarstydamas Jo išmintį, Jo didybę, Jo teisingumą.
Mažas žodis visa tai paaiškina: aukščiausias, mieliausias, geriausias iš visų žodžių, vienas žodis, išreiškiąs patį Dievą,- meilė, Dievas yra Meilė.
Artinkimės prie Jo su meile. Pasilikime pas Jį meilėje. Jis nori, kad nuo dabar tu su Juo gyventum, būtumei vienu Jo draugu. Jis trokšta turėti tavo širdį, kad tu, kol čia gyveni, savo laimę ir jėgą Juo grįstum.
Ko Jis nepadarė, kad tau savo meilę įrodytų?
Kuo tu Jam savo meilę įrodysi?
Parengė mons. Steponas Vytautas BRAZDEIKIS
Dvasios tėvas
Privalome žinoti
„Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas“ (Kun 11,44).
„Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“ (Mt 5,48).
„O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19,17).
Būkite šventi, būkite tobuli! Laikykis! Naudojama liepiamoji nuosaka, nepaliekama jokio pasirinkimo.
Dievo priešas – šėtonas širsta. Todėl apaštalas įspėja: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.“ (1 Pt 5,8).
Pora dėsnių, padedančių pažinti piktosios dvasios veikimą.
Piktoji dvasia nežino mūsų minčių, sielos būsenos. Ji veikia mus, pakišdama mūsų fantazijai kokį medžiaginį, jausminį dalyką, kad mūsų dėmesys būtų prie jo pririštas.
Ji negali mūsų dvasioje sukurti idėjų, minčių, bet pasinaudoja aplinkybėmis ir įvykiais, kurie mus kankina ir juos atvaizduoja perdėtai, kad suteiktų mums daugiau kančios. Pavyzdžiui, mus kas nors viešai įžeidė, piktoji dvasia pasinaudoja proga ir atvaizduoja mūsų bėdą didesnę, negu iš tikro yra, nuolat ją primena.
Kai atsitinka kas nors nemalonaus ar jaudinančio, kas nors vyksta prieš mūsų norą, kas nors pasakė šiurkštų žodį – daugiau, negu paprastai, stenkimės budėti, kad piktasis priešas, tuo pasinaudojęs, kelioms akimirkoms mūsų nepavergtų. Juk mūsų Išganytojo gundyme velnias pasinaudoja Jo alkiu ir nuovargiu.
Jei piktajai dvasiai praeityje pasisekė tam tikru būdu mus paveikti, žinoma, ji stengsis tą pakartoti. Ypatingai budėkime tokiose aplinkybėse, kur jau kartą buvome patekę į apmaudą.
Dažnai piktoji dvasia staiga ir stipriai puola sielą, kuri stengiasi tarnauti Dievui. Tad nepasitikėk staigia paskata, ypač jei toje srityje buvai neištikimas. Piktasis priešas skatina tave veikti greitai, kad negalėtum apsigalvoti, ar pasivesti malonės įtakai.
Bendrai, mintys, kurios dvasinį gyvenimą vaizduoja sunkų ir nepatrauklų, įtikinėja, kad nesi pašauktas aukštoms dorybėms, kad Dievas tau nenoriai atleidžia, kad tu praleidai progą tapti šventu – visos tokios mintys ateina iš piktosios dvasios.
Pagrindinis velnio tikslas – sutrukdyti tave maldoje. Tau meldžiantis, jis stengiasi paruošti įvairias pagundas, kankinančių ir varginančių minčių ar nereikalingų nutarimų pavidalu. Nedisputuok su juo, užsiimk tik vienu Dievu, atsiduok Dievui ramiai ir su pasitikėjimu.
Kadangi piktoji dvasia negali skaityti mūsų sieloje, bet gali tik apytikriai spręsti apie sielos būseną, nereikia rodyti išorinių susirūpinimo ženklų liūdnais ir piktais žodžiais ar nusiminusia mina.
Mūsų angelas sargas visame elgiasi priešingai nei piktoji dvasia. Jis mus guodžia, stengiasi sužadinti didesnį pasitikėjimą Dievu, mūsų dėmesį kreipia į dvasinius dalykus.
Kai tu be aiškios žinomos priežasties iš liūdnumo ir prislėgimo staiga pereini į džiaugsmo, pasitikėjimo ir meilės būseną – tai eina iš Dievo. Niekas kitas tik Kūrėjas gali įeiti į mūsų sielą kaip šeimininkas, pripildydamas ją ramybe ir džiaugsmu.
Dievo įkvėpimai yra pastovūs, stiprūs ir siekiantys vieno tikslo. Kai Dievas leidžia tau suprasti Jo ypatingą meilę ir rūpestingumą, tos mintys laikas nuo laiko vėl pasikartos, jų įtaka tau stiprės ir ryškės pagal tai, kiek tu elgiesi pagal tuos Dievo įkvėpimus. Dievas nešturmuoja dvasinio gyvenimo, neverčia sielą ieškoti naujų kelių ir neduoda sielai staigių sukrėtimų.
Dievas nori, kad būtume šventi. Norėkime ir mes!
Parengė mons. Steponas Vytautas BRAZDEIKIS
Dvasios tėvas
Bažnyčiai reikia šventų kunigų
Ar prisimeni, kada pirmą kartą išgirdai širdyje Kristaus kvietimą „Sek mane“ ir Jam atsakei: noriu būti kunigas. Noriu būti geras, šventas kunigas. Kristus savo sekėjams yra šventumo pavyzdys.
Šv. Tėvas Benediktas XVI, 2009 m. rugsėjo 28 d. lankydamasis Čekijoje, per šv. Mišias Stara Boleslave kalbėjo: „Kyla klausimas: ar mūsų dienomis šventumas dar aktualus? Ar tai veikiau nėra nepatraukli ir nesvarbi tema? Argi šiandien labiau neieškoma sėkmės ir prestižo žmonių akyse? Tačiau ar tvari žemiška sėkmė ir ko ji verta?“
Ir čia pat pateikė atsakymą.
„Praėjusiame šimtmetyje jūsų šalis pati išgyveno tuos įvykius – žlugo ne vienas galingasis, pasiekęs, regis, nepasiekiamų aukštumų. Kas neigė ir toliau neigia Dievą ir todėl negerbia žmonių, atrodo gyvenąs gerai ir pasiekiąs materialinės gerovės. Tačiau vos pakrapščius paviršių, paaiškėja, kad šį žmogų užvaldęs liūdesys ir nepasitenkinimas. Tik tas, kuris širdyje išsaugo „Dievo baimę“, pasitiki ir žmonėmis bei savo laiką paskiria teisingo ir broliško gyvenimo statydinimui. Mums šiandien reikia žmonių, kurie būtų „tikintys“ ir „įtikimi“, pasirengę kiekvienoje visuomenės srityje skleisti krikščioniškuosius principus ir idealus, kuriais patys grindžia savo elgesį. Būtent šventumas, visuotinis visų pakrikštytųjų pašaukimas, skatina mus išlikimai ir drąsiai vykdyti savo pareigas, rūpinantis ne savo nauda, bet visuotine gerove ir visur ieškoti Dievo valios.“
Jėzus sako: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“(Mt 16, 26). Jis mus skatina pamąstyti, kad tikroji žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne tik žemiškosiomis gėrybėmis ir laikinais interesais. Mat gilaus prasmės ir laimės troškulio, glūdinčio kiekvieno žmogaus širdyje, materialūs daiktai nenumalšina. Todėl Jėzus nesvyruodamas parodo mokiniams „siaurą“ šventumo kelią: „Kas nori išgelbėti gyvybę, tas ją praras. Kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 24-25). Tai, žinoma, griežti žodžiai, sunkiai priimami ir įgyvendinami, tačiau šventieji liudija, jog tai visiems žmonėms įmanoma, jei pasitikime Kristumi ir jam save patikime. Šventųjų pavyzdys padrąsina kiekvieną save vadinantį krikščionimi būti įtikimą, t. y., gyventi pagal išpažįstamus principus ir tikėjimą. Nepakanka vaizduoti, jog esi geras ir garbingas žmogus, privalai tikrai toks būti. Geras ir garbingas yra tas, kuris savojo „aš“ nedangsto Dievo šviesa, nelenda į pirmą planą, bet leidžia sušvisti pačiam Dievui.
Pop. Benediktas XVI ir mums sako: „Būkite dėmesingi ir pasirengę Jėzaus kvietimui dovanoti savo gyvenimą, tarnaudami Dievui ir jo tautai. Bažnyčiai reikia daug ir šventų kunigų, paskiriančių save Kristaus, pasaulio vilties, tarnybai.“
Parengė mons. Steponas Vytautas BRAZDEIKIS
Dvasios tėvas